Istorija

Alytus – yra šeštasis Lietuvos miestas pagal dydį, didžiausias Pietų Lietuvos miestas, šalia Nemuno, 65 km į pietus nuo Kauno ir 108 km į pietvakarius nuo Vilniaus. Apskrities, rajono, miesto savivaldybės, seniūnijos ir katalikų dekanato centras, turi savivaldybės statusą. Didžiausias Dzūkijos miestas, laikomas neformalia šio etnografinio regiono sostine.

Per Alytų iš pietryčių Šiaurės vakarų link teka Nemunas. Nuo seno miestas dalijamas į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante yra Alytus I, kairiajame – Alytus II (didžioji dabartinio miesto dalis išsidėsčiusi kairiajame upės krante):

  • Alytuje II yra miesto centras, telkšo Dailidės ežeras, yra miesto kapinės, Alytaus miškas, miesto parkas ir sodas, kraštotyros muziejus, karių kapinės, Jaunimo parkas;
  • Alytuje I yra žydų kapinės, Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia, pietuose stūkso Alytaus piliakalnis ir teka Alytupis.

Mieste įkurtas kraštovaizdžio istorinis draustinis, stūkso akmuo Klebonas. Geležinkelio stotis įsikūrusi miesto vakaruose, Likiškiuose. Alytuje stovi 4 bažnyčios, yra 4 gimnazijos, tuberkuliozės ligoninė, Stasio Kudirkos rajono centrinė ligoninė, sporto rūmai (archit. A. Kulvietis), valstybiniai vaikų globos namai, 3 pašto poskyriai.

Alytus – vienas seniausių Lietuvos miestų. Pirmą kartą minimas 1377 m. kaip Alytaus pilis Vygando Marburgiečio kronikoje. Per Alytų į šalies gilumą ėjo kryžiuočių puolimų keliai. 1387 m. LDK dokumentuose minimas kaip miestelis. Po Žalgirio mūšio dešiniajame Nemuno krante ėmė augti gyvenvietė, kuri vadinosi Alytus I, nuo XV a. pabaigos kairiajame krante, Užnemunėje auganti gyvenvietė ėmė vadintis Alytus II. 1466 m. minimas Alytaus valsčius. 1524 m. pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija. 1549 m. Ldk Žygimantas Augustas Alytų užrašė Barborai Radvilaitei. 1581 m. birželio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikė Alytui Magdeburgo teises ir herbą.

Puikiai miesto istorija atsispindėjo tautos dainose, taip pat, himne sukurtame Antano Saulyno ir Andriaus Abromavičiaus:

„Alytus – Alytus!”

Pabarėlėm, tarp lauko beržų,
Per Dzūkiją aš dainą nešu. 
Nusilenkęs įteiksiu ją Tau,
Mano mieste – brangus Alytau!

Aš esu tavo tikras sūnus.
Tu buvai man be galo dosnus:
Dzūko širdį davei dovanų –
Ir su ja aš per žemę einu.

Su gaivia bangele
Nemune – Nemune
Skuba džiaugsmo dalia
Pas mane – pas mane.
Težydės, tedainuos
Kuo ilgiausius metus
Alytus, Alytus, Alytus!